Naujienos

KODĖL MĖGSTAME "JUODUS AKINIUS"?

Net ir didžiausių krizių laikotarpiu pasaulis yra ne vien „baisus“. Jis yra „visoks“. Štai Lietuvos žmonių susitelkimas ir gausybė savanoriškų iniciatyvų šiandien yra puikus įrodymas, kad greta blogų dalykų visada yra ir nuostabių.
Bet jei „pamatuotume“ savo pokalbių nuotaiką ar įvertintume žiniasklaidos temas, pamatytume, kad esame linkę matyti ir kalbėti apie tai „kas blogesnio“ ar „kas baisesnio vyksta“. Kodėl? Ką sako psichologai apie  mūsų polinkį dėvėti „juodus akinius“?

„Juodieji akiniai“ arba negatyvumo nuostata
Negatyvumo nuostata  yra asimetriškumas, būdingas žmonių reakcijai į aplinką. Mes  esame linkę greičiau reaguoti į neigiamus stimulus ir ilgiau ties jais apsistoti. Mes prisimename traumuojančias patirtis geriau nei pozityvias, o įžeidimą stipriau nei pagyrimą, labiau reaguojame į neigiamus įvykius nei pozityvius. Pavyzdžiui, darbe po pokalbio su vadovu prisimename jo kritiką, bet ne teigiamus komentarus, dažniau pagalvojame apie savo sutuoktinio trūkumus nei gerąsias savybes, draugų rate prisimename kaip „susimovėme“ kažkokioje situacijoje, nors draugai jau senų seniausiai tai pamiršo.
Tyrėjai atskleidžia, kad skiriant daugiau dėmesio neigiamiems įvykiams galiausiai jie pradeda atrodyti svarbesni nei iš tiesų yra. Pavyzdys – reakcija į blogas naujienas žiniasklaidoje. Kadangi neigiamos naujienos labiau patraukia dėmesį, mes priskiriame joms didesnį “patikimumą” ir “tikrumą”. Šios nuostatos stiprumas gali lemti ir mūsų politines pažiūras. Mokslininkai nustatė skirtumą tarp liberalių ir konservatyvių pažiūrų rinkėjų. Pastarieji turi stipresnę negatyvumo nuostatą ir neutralius stimulus dažniau suvokia kaip neigiamus, todėl tradicijos ir stabilumas jiems yra svarbesni nei liberalių pažiūrų žmonėms, kurie atviresni neapibrėžtumui ir pokyčiams.

Kodėl turime negatyvumo nuostatą?
Polinkis labiau reaguoti į neigiamus dalykus yra mūsų evoliucinė savybė. Kažkada gebėjimas pastebėti pavojus buvo gyvybės ar mirties klausimas, ir išgyvenusieji ateinančioms kartoms perdavė “atsargumo geną”.
Šiandien neuromokslo tyrimai patvirtina, kad smegenys stipriau reaguoja į neigiamus stimulus. Nors mūsų gyvenimas nebereikalauja tokios parengties, kokios reikėjo mūsų protėviams, nuostata tebeveikia ir daro įtaką suvokimui, santykiams, sprendimų priėmimui. Pavyzdžiui, kai santykiuose su artimu žmogumi tikimės jo neigiamos reakcijos -tampame atrenkamai dėmesingi tai patvirtinančioms detalėms. Kitas pavyzdys - priimdami  sprendimus sureikšminame ir pervertiname negatyvių pasekmių svarbą lyginant su teigiamomis.

Kaip atstatyti balansą ir sušvelninti negatyvumo nuostatą?

  • Sustabdykime neigiamą vidinį pokalbį, nebūkime „istoriku“. Atkreipkime dėmesį į tai, ką sakome sau. Pavyzdžiui, kai užstringame praeities nesėkmių apmąstymuose, kaltiname kitus  ar save, galėtume iš „istoriko“ vaidmens pereiti į „ateities veikėjo“ , t.y – ką darysiu kitą kartą.
  • Perjunkime dėmesį, pakeisdami veiklą. Kai pastebime, kad užstrigome neigiamose mintyse, išmokime perjungti dėmesį į kitą veiklą – įsijunkime mums patinkančią muziką, pasivaikščiokime gamtoje, paimkime knygą ar pakalbėkime su pozityviu žmogumi.
  • Pasimėgaukime gerais įvykiais, kad jie „įsirašytų“ į ilgalaikę atmintį. Kadangi neigiami įvykiai lengviau įsitvirtina mūsų ilgalaikėje atmintyje, skirkime pastangų laimingų patirčių fiksavimui. Kai atsitinka kažkas gražaus, sutelkime dėmesį į tai, atpažinkime ir įsidėmėkime kaip jaučiamės, pagalvokime apie detales, aplinkybes, žmones toje situacijoje. Viena iš paveikiausių laimės didinimo strategijų – kasdien padaryti įrašą Dėkingumo dienoraštyje apie tai, kas gero įvyko šiandien.
  • Naujai įprasminkime įvykius. Pamatykime ir įsivardinkime ne tik neigiamas, bet ir gerąsias konkrečių situacijų puses („reframing“ metodas). Pavyzdžiui, sėdžiu karantine – taupau išlaidas sporto klubams, kavinėms ar kitoms laisvalaikio pramogoms :). Pastebėkime, kad vyksta ne tik blogi, bet ir geri įvykiai.